„Vinilas“ sugrįžta!

„Vinilas“ sugrįžta!

Vyresni žmonės dar mena laikus, kai muzikos pasaulį valdė didelės, juodos, grioveliais išraižytos plokštelės.  Jos leido klausytis muzikos beveik visur ir beveik visada. Tačiau bėgant metams, plokšteles beveik pamiršome – iškeitėme į kasetes ir blizgančius „kompaktus“, o vėliau ir juos išdavėme, suvilioti lengvai prieinamų MP3 failų bei muziką internetu transliuojančių paslaugų tiekėjų.

„Vinilui“ – taip plokšteles praminė muzikos gerbėjai – buvo lemta išnykti, užimant garbingą vietą šalia telegrafo, laidinio telefono ir kitų nebylių istorijos liudininkų. Tačiau įvyko stebuklas! Plokštelės sugrįžo. Jas pamilo tūkstantmečių sandūroje užaugę vaikai. Analoginį plokštelių garsą atrado muzikos mylėtojai, pavargę nuo sterilaus ir beveidžio skaitmeninio skambesio. Plokšteles iš palėpių ir sandėliukų traukia ir vyresnioji karta, norinti dar kartą patirti jaunystės išgyvenimus.

„Vinilo“ bumas, kuris pasaulyje nedrąsiai prasidėjo 2007 m., įgauna vis didesnį pagreitį. Per aštuonerius metus plokštelių pardavimas išaugo net 12 kartų! Jų populiarumas auga tuo metu, kai visų kitų „pažangesnių“ garso įrašų rūšių rezultatai smenga žemyn. Didžiąją „vinilo“ rinkos dalį vis dar sudaro „didžėjams“, kolekcininkams ir melomanams skirti įrašai. Tačiau plokšteles vis dažniau atranda šiuolaikiniai muzikos atlikėjai, pavyzdžiui, „Eurovizijos“ uždaryme karaliavęs Justinas Timberlake’as ar grupė „Daft Punk“, kurios išleistas albumas „Random Access Memories“ 2013 m. buvo įvertintas „Grammy“ apdovanojimu.

Žvelgiant į pastarųjų metų įvykius darosi aišku, kad plokštelių sugrįžimas nėra  trumpalaikė mada. Tačiau britų laikraščio „Guardian“ paskelbta žinia nustebino net pačius karščiausius „vinilo“ gerbėjus. Prasidėjus Kalėdų sezonui, plokštelės Jungtinėje Karalystėje pirmą kartą aplenkė skaitmeninius įrašus! Per vieną savaitę britai įsigijo plokštelių už 2,4 mln. svarų, tuo tarpu, kai skaitmeniniams muzikos įrašams jie išleido „vos“ už 2,1 mln. svarų.

Kas lėmė tokį netikėtą plokštelių sugrįžimą? Šioje apžvalgoje pasistengsime aptarti jų sėkmės priežastis, kurios daugeliui skaitytojų bus labai netikėtos.

Plokštelių pardavimas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1993-2015 m. Šaltinis: Statista.com

Kodėl pavargome nuo skaitmeninės muzikos?

Skaitmeniniai CD grotuvai parduotuvių lentynas pasiekė 1982 m. ir netrukus tapo pagrindiniu muzikos įrašų standartu. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tą įspūdį, kurį klausytojams paliko pirmieji CD diskai: tyras bei švarus garsas ir jokio plokštelėms būdingo triukšmo ar traškesio.

Kurį laiką atrodė, kad skaitmeniniai įrašai neturi trūkumų. Netrukus jų gretas papildė muzikiniai MP3 failai. Jie užėmė nedaug vietos ir, klausant pigiais kompiuterio garsiakalbiais ar telefonui skirtomis ausinėmis, skambėjo beveik taip pat kaip „kompaktai“. Internetas ir „piratai“ padėjo MP3 formatui išpopuliarėti visame pasaulyje.

Ta pati daina skirtingais metais išleistuose CD diskuose skamba vis garsiau ir prasčiau Šaltinis: Vikipedija

Jei plokšteles žmonės dažniausiai leisdavo ramioje namų aplinkoje, tai MP3 failai skambėjo visur ir visada – „iPod“ ir telefonų ausinės tapo madingu aksesuaru. Besikeičiantys muzikos klausymo įpročiai tapo iššūkiu dainų kūrėjams ir albumų leidėjams. Kaip padaryti, kad muzika gerai skambėtų triukšmingoje aplinkoje, pavyzdžiui, gatvėje ar viešajame transporte?

Skaitmeninės technologijos garso inžinieriams padėjo išspręsti šią problemą. Naudodami specialius filtrus jie pradėjo didinti tylesnių kūrinio vietų garsumą. Deja, taisant vieną bėdą, atsirado kita.

Mobiliesiems įrenginiams ir radijo transliacijoms pritaikyti įrašai skamba garsiai, bet nelabai natūraliai. Sumažėjus skirtumui tarp garsiausių ir tyliausių kūrinio vietų, labiausiai nukentėjo mušamieji ir styginiai instrumentai. Klausytojas nebegali pajusti, kaip virpa būgno membrana ir pamažu tyla gitaros styga: dusloką, skaitmeniniu būdu apdorotą garsą vis sunkiau atskirti nuo „lėkštos“ elektroninės muzikos.

Pirmieji, maždaug iki 1990–1995 m. išleisti CD diskai skamba beveik tai pat kaip senosios plokštelės. Tačiau laikui bėgant garso inžinieriai pradėjo vis drąsiau taikyti skaitmeninius garso apdorojimo triukus. Net ta pati daina, įrašyta skirtingu laiku išleistuose „kompaktuose“ gali skambėti visiškai skirtingai!

CD skambesys labai priklauso nuo garso inžinieriaus pastangų. Kol vieni vis dar stengiasi išgauti natūralų skambesį, kiti atvirai piktnaudžiauja jiems technologijų suteiktais įrankiais. Internete galima rasti tinklalapių, kuriuose analizuojama įrašų kokybė. Viena geriausių – „Dynamic Range Database“. Tai tikra CD diskų ir skaitmeninių įrašų enciklopedija, kurioje jie vertinami atsižvelgiant į vadinamąjį muzikos dinaminį diapazoną, t. y. santykį tarp tyliausių ir garsiausių kūrinio vietų skambesio.

Kodėl mums patinka „vinilas“?

Pripažinkime faktą – skaitmeniniai formatai muzikos klausymą pavertė rutina. Naują dainą galima paleisti vienu banaliu mygtuko spustelėjimu, todėl neretai šokame nuo vieno kūrinio prie kito taip, tarsi bėgtume per televizijos kanalus nuotolinio valdymo pulteliu. Tuo tarpu plokštelių klausymas primena subtilų ritualą. Jis prasideda nuo to, kad paimame į rankas puošnų voką; praeina kelios sekundės, kol plokštelė atsigula ant patefono, pradeda suktis ir pasigirsta pirmieji garsai. Muziką galime ne tik girdėti, bet ir matyti, stebėdami, kaip adata keliauja plokštelėje įrėžtu grioveliu.

Tačiau svarbiausias dalykas – nepakartojamas skambesys. „Vinilas“ pasižymi sodriu ir šiltu garsu, kurio neįmanoma supainioti su jokiu kitu. Paradoksalu, bet už jį turime dėkoti šio formato trukumams. Plokštelėje įrašyta muzika atgimsta mechaninių adatos virpesių dėka. Šis formatas paklūsta fizikos dėsniams. Pabandžius į plokštelę įrašyti CD diskui pritaikytas dainas, jų pasiklausyti greičiausiai nepavyktų, nes adata nuolat iššoktų iš savo griovelio!

Plokštelių grioveliai labai riboja garso inžinierių galimybes. Šaltinis: Youtube | Applied Science

Daugelis žmonių teigia, kad plokštelės jiems skamba natūraliau už kitus muzikos formatus. Tai iliuzija! Studijoje įrašyti kūriniai yra stipriai perdaromi atsižvelgiant į labai griežtus technologinius reikalavimus.

Kad plokštelė gerai skambėtų, ji visų pirma turi patikimai veikti. Pavyzdžiui, „vinilas“ labai jautriai reaguoja į žemo dažnio garsus. Kad juos grodama adata „nepabėgtų“ iš savo griovelio, 50–250 Hz diapazone skambantys bosų stereo takeliai yra apjungiami į vieną monofoninį įrašą. Juos atkuriant iš abiejų kolonėlių ar ausinių skamba vienodi garsai, tačiau klausytojas šios „apgavystės“ nepastebi. Žmogaus ausis nemoka atskirti, iš kurios pusės sklinda žemo dažnio garsai.

Už inžinierių pastangas plokštelė atsidėkoja nerealiu skambesiu. Nuaidėjus violončelei, kontrabosui, elektrinei gitarai ar būgnui, per kūną nubėga šiurpuliukai. Šis triukas labai prisideda prie šilto ir sodraus „vinilo“ skambesio.

Kitas plokštelių ypatumas – erdvės pojūtis. Jų klausydami galime nesunkiai atspėti, kur stovi skirtingi atlikėjai, atskirti jų grojamus motyvus. Įrašas tarsi kvėpuoja, norisi viską pamiršti ir pasinerti į muzikos gelmę. Šią „vinilo“ savybę, kurią taip dievina muzikos mėgėjai, taip pat padiktavo fizinės plokštelių galimybių ribos.

Plokštelių gamintojai palieka natūraliai skambančius tylius garsus ne tik dėl to, jog jiems tai patinka, bet ir todėl, kad jų polėkį varžo nepaklusnus patefono adatos elgesys.

Svetainėje „Dynamic Range Database“ galima rasti CD diskų ir skaitmeninių albumų garso kokybės įvertinimus

CD ar plokštelė – kuris formatas geresnis?

Nors muzikos klausytojai yra pasidaliję į dvi nuolat besipešančias stovyklas, palaikančias vieną ar kitą formatą, tačiau vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti. Muzika – labai subjektyvus dalykas. Tai kas patinka vieniems, gali būti visai nepriimtina kitiems, o formalūs privalumai ne visada nevaidina svarbų vaidmenį. Ir plokštelės, ir skaitmeniniai įrašai sugeba atkurti visą girdimų garsų diapazoną. Ypač, jei atsižvelgsime į tą faktą, kad subrendusio žmogaus klausa yra gerokai prastesnė nei vaiko ar paauglio.

Didžiausią įtaką muzikos skambesiui turi ne pats formatas, o tai, kaip garso įrašas buvo apdorotas prieš išleidžiant jį į pasaulį. Plokštelių gamintojai yra priversti paklūsti griežtiems savo formato reikalavimams, kurie, kaip parodė praktika, užtikrina malonų ir daugumai klausytojų patinkantį skambesį. Tuo tarpu skaitmeninio garso inžinieriai turi gerokai daugiau galimybių, bet dažnai primena virėją, kuris į savo patiekalą subėrė visus ant lentynos stovėjusius prieskonius. Kokybiški skaitmeniniai įrašai skamba nuostabiai, tereikia jų paieškoti.

Pirmosios lietuviškos plokštelės buvo išleistos pačioje XX a. pradžioje. Šaltinis: ePaveldas.lt

Plokštelės grįžta į Lietuvą!

Pirmosios plokštelės Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė pačioje XIX a. pabaigoje. Sunku patikėti, bet Lietuvą jos pasiekė vos po kelerių metų. 1903 m. Vilniuje buvo įrašyta pirmoji plokštelė, o po ketverių metų iš gramofono pasigirdo pirmoji lietuviška daina.

Be plokštelių neįmanoma įsivaizduoti XX a. lietuviškos muzikos, tačiau pastaruosius dešimtmečius apie jas buvome spėję pamiršti. Laimei, pasaulinės muzikos rinkos tendencijos veikia Lietuvą. Apie augantį plokštelių populiarumą mūsų šalyje liudija faktas, kad jų galima įsigyti ne tik specializuotose muzikos, bet net ir buitinės elektronikos parduotuvėse!

Klaipėdoje „Akropolyje“ įsikūrusioje TECHNORAMA parduotuvėje gruodžio 17 dieną (2016) duris atvėrė specializuotas muzikos plokštelių skyrius, kuriame bus galima įsigyti per 300 albumų, orientuotų į įvairaus stiliaus muzikos klausytojus: pradedant klasikiniais Arethos Franklin ir Mileso Daviso džiazo standartais, įspūdingais Franco Sinatros, Elvio Presley’io, „The Beatles“, Jimio Hendrixo albumais ir baigiant naujaisiais Adele ar Bjork kūriniais.

Paklaustas, kodėl TECHNORAMA pradeda prekybą plokštelėmis, šio prekybos tinklo rinkodaros vadovas Aurimas  Šumbrauskis teigė: „Plokštelės pamažu tampa šiuolaikinės muzikos kultūros dalimi. Šiandien visiems jau tapo aišku, kad nėra vieno muzikos formato, kuris galėtų nurungti visus likusius. Manau, egzistuoja optimalus derinys. Keliaujant patogu klausytis „Spotify“ transliacijų. Kuriant nuosavą kolekciją, praverčia CD diskai ir aukštos kokybės kompiuteriniai formatai. Savo ruožtu plokštelės kiekvieną muzikos klausymą paverčia išskirtiniu įvykiu. Mūsų pirkėjai ieško naujų įspūdžių ir patirčių, o mes padedame jas atrasti.“

Plokštelių atgimimas negali nedžiuginti. Muzikos mėgėjams jis atneša pasirinkimo laisvę ir padeda ugdyti gerą muzikinį skonį, priversdamas skaitmeninius konkurentus pasitempti.

 

Naujesnis straipsnis

COMMENTS