Kaip išsirinkti patefoną?

Kaip išsirinkti patefoną?

Vis daugiau žmonių domisi „vinilo“ plokštelėmis. Ši apžvalga papasakos, kaip veikia jų klausymui skirti patefonai ir kaip išsirinkti tinkamą įrenginį.

Visi patefonai atrodo labai panašiai, tačiau skiriasi funkcijomis, tobulinimo galimybėmis, atkuriamo garso kokybe bei valdymo patogumu. Vienus įrenginius renkasi patyrę muzikos ekspertai, kitus – pradedantys „vinilo“ plokštelių mylėtojai. Pažintį su patefonais reikėtų pradėti aptariant šio prietaiso sudedamąsias dalis.

Patefono anatomija

Iš pažiūros patefonas – nesudėtingas įrenginys. Jo užduotis – sukti plokštelę pastoviu greičiu ir mechaninius adatos virpesius paversti elektros impulsais, kurie pro stiprintuvą keliauja į garsiakalbius ir tampa garsu. Nuo patefono dalių kokybės priklauso, ar muzika skambės taip, kaip ją įrašė atlikėjai ir garso inžinieriai.

Patefoną sudaro:

  1. Patefono pagrindas
  2. Plokštelių diskas
  3. Garso ėmiklis
  4. Galvutė su adata

Patefono pagrindas

Tai vieta, kurioje sumontuoti visi įrenginio komponentai. Pagrindas atlieka svarbią užduotį – jis izoliuoja besisukančią plokštelę ir garso ėmiklį nuo nereikalingų vibracijų. Todėl aukštos klasės patefonai turi labai masyvius ir tvirtus pagrindus.

Norint užtikrinti pastovų plokštelės sukimosi greitį, reikia pasirūpinti, kad patefonas stovėtų horizontalioje padėtyje. Tai padaryti padeda reguliuojamos kojelės.

Plokštelių diskas ir sukimosi greitis

Grojant muziką, šis įrenginio elementas suka plokštelę. Ant disko uždedamas specialus minkštas padėklas, kuris neleidžia plokštelei prasisukti, apsaugo ją nuo subraižymų ir sugeria virpesius.

Plokštelių diskai prie variklio jungiami dviem skirtingais būdais: tiesiogine arba diržine pavara. Pirmuoju atveju variklis montuojamas tiesiai ant disko ašies, o diržinę pavarą turinčio patefono diskas statomas ant guolio. Kuo jis kokybiškesnis, tuo švelniau, tiksliau ir tyliau sukasi diskas.

Kiekvienas šiuolaikinis patefonas gali suktis dviem skirtingais greičiais. Klausantis mažų 7 colių skersmens plokštelių (vadinamųjų „singlų“), diskas sukasi 45 sūkių per minutę sparta, o leidžiant dideles LP ir EP plokšteles, naudojamas 33 ⅓ sūkių per minutę greitis.

Kai kurie patefonai taip pat palaiko ir 78 sūkių standartą. Jis reikalingas grojant senas 10 colių skersmens plokšteles. Tačiau jeigu neplanuojame rinkti iki 1950–1960 m. išleistų albumų kolekcijos, šio greičio mums neprireiks.

Reikia atminti, kad patefonas – tai analoginis įrenginys, todėl realus jo sukimosi greitis dėl įvairių priežasčių ne visada  sutampa su numatytu standartu. Mažo greičio neatitikimo nepajusime, tačiau kai patefono vėlavimas arba skubėjimas viršija 0,25 proc., atsiranda nemalonus garso iškraipymo efektas. Įrenginio greitį galima sureguliuoti, naudojant išmaniąją programėlę „PlatterSpeed“ ir specialų demonstracinį diską.

Garso ėmiklis

Garso ėmiklis (angl. „tonearm“) – tai „kojelė“, ant kurios montuojama galvutė su adata. Ėmiklyje įstatytas mažytis elektros generatorius adatos virpesius verčia elektros impulsais. Tai labai svarbi patefono dalis, nuo kurios priklauso ne tik garso kokybė, bet ir pačios plokštelės nusidėvėjimas.

Pigiausi patefonai turi fiksuotus, o geresni – keičiamus ėmiklius. Pastarasis sprendimas leidžia patefoną tobulinti, parenkant aukštesnės kokybės dalis. Ėmikliai būna dviejų tipų – tiesūs arba lenkti (S formos). Pastaruosius labai pamėgo didžėjai.

Garso ėmiklis turi būti tinkamai subalansuotas, kad gerai prispaustų adatą prie plokštelės. Jeigu spaudimo jėga bus per maža, adata iššoks iš griovelio, jeigu per didelė, plokštelė ims greičiau dėvėtis. Todėl geriausi garso ėmikliai turi mechanizmus, leidžiančius labai tiksliai reguliuoti „kojelės“ svorio centrą.

Garso ėmiklis ant plokštelės gali būti uždedamas automatiškai, spustelėjus mygtuką, arba rankiniu būdu. Vidutinės ir aukštos klasės patefonai dažniausiai naudoja rankinį metodą. „Kojelę“ reikia judinti labai ramiai ir švelniai, kad galvutė nesubraižytų plokštelės ir bereikalingi smūgiai nesugadintų adatos.

Garso ėmiklis turi būti tinkamai subalansuotas, kad gerai prispaustų adatą prie plokštelės

Galvutė su adata

Patefono galvutę (angl. „cartridge“) reikia rinktis atsižvelgiant į garso ėmiklio formą. Galvutėje įmontuota adata (angl. „stylus“)„nuskaito“ informaciją iš plokštelės, judėdama joje išraižytu grioveliu. Adatos gale yra plonytis smaigalys, kuris dažniausiai gaminamas iš ypač kieto deimanto.

Vienos adatos užtenka maždaug 1000 muzikos klausymo valandų. Po to ją būtina keisti, nes atbukusi adata labai gadina plokšteles. Taip pat negalima groti subraižytų diskų, nes jie kenkia adatai.

Kokį patefoną išsirinkti?

Paradoksalu, bet patys pigiausi patefonai siūlo gerokai daugiau galimybių, nei vidutinės ar aukštos klasės įrenginiai. Dažnai juose būna įmontuoti garsiakalbiai, USB jungtis bei atminties kortelių lizdas, leidžiantis plokštelių muziką paversti skaitmeniniu įrašu ir perkelti jį į kompiuterį arba išorinę laikmeną. Pasitaiko modelių, palaikančių „Bluetooth“ ryšį ir leidžiančių lengvai prijungti belaides kolonėles ar ausines.

Brangesni modeliai siūlo puikią garso kokybę ir galimybę tobulinti patefoną, panaudojant kitu modulius. Tokiam įrenginiui reikia išorinės garso sistemos su kokybiškomis kolonėlėmis ir pakankamai galingu stiprintuvu.

Marantz TT5005“ patefonas su fono korektoriumi – puikus pasirinkimas norintiems susirinkti kokybišką garso sistemą

Kaip prijungti patefoną prie stiprintuvo?

Prieš patekdamas į stiprintuvą, patefono sugeneruotas garso signalas yra apdorojamas fono korektoriumi (angl. „phono preamplifier“ arba „preamp“). Kad suprastume, kaip veikia šis daiktas, teks prisiminti istoriją. Senose gramofono plokštelėse žemų dažnių (pvz., būgnų ar kontraboso) garsai užimdavo žymiai daugiau vietos nei aukšti, nes juos atkuriant adata daug stipriau virpa į šalis. Todėl seni diskai skamba dusliai ir nenatūraliai. Šią problemą garso inžinieriai išsprendė naudodami įdomų triuką: įrašant šiuolaikines plokšteles žemi garsai gerokai susilpninami, o aukšti lygiai tiek pat sustiprinami. Dėl to pagerėja garso detalumas, sumažėja triukšmų ir patefonas ne taip jautriai reaguoja į plokštelės subraižymus. Fono korektorius leidžia išskleisti įrašymo metu suspaustą garso informaciją ir padeda muzikai suskambėti visu gražumu.

Kai kurie garso stiprintuvai turi „fono“ jungties lizdus. Tai reiškia, kad fono korektorius yra įmontuotas tokio įrenginio viduje. Tačiau daugelis naujų skaitmeninių stiprintuvų tokių lizdų neturi. Tad jeigu mūsų patefonas neturi integruoto fono korektoriaus, teks papildomai įsigyti išorinį.

Patefono ir garso sistemos sujungimo schema

Komentarai

COMMENTS